Logistika, salsa ir kariniai šalmai

Kęstutis Bruzgelevičius

Iš ciklo PORTRETAI

Gyvenimas su Mečislovu Rynkevičiumi, UAB „Simatra“ muitinės sandėlio vedėju, pirmą kartą mus suvedė prieš 28 metus tomis lemtingomis dienomis, kai prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų buvo sprendžiamas Lietuvos likimas. Tik suvedė, bet nesupažindino, nes aš, žurnalistas, tuo metu dirbau rūmų viduje, o jis šalia jų – su savo būrio draugais iš Krašto apsaugos departamento kiek įmanoma trukdė jedinstvininkams įsiveržti vidun. Antrą kartą mes galėjome susitikti prie Spaudos rūmų, bandydami pasipriešinti kareiviams, tik automatų ugnimi ir tanko šūviu, tegu ir užtaisytu ne koviniu sviediniu, privertusiu gynėjus atsitraukti. Galėjome, tačiau ne pats tinkamiausias laikas pažintims buvo...
Kario ir balerinos sąjunga
Ir štai tikra pažintis po beveik trijų dešimčių metų. Aukštą liekną, tik ką vidurinę mokyklą baigusį vaikinuką Lietuvos kariuomenė ir gyvenimas pavertė vyru iš stuomens ir iš liemens. Tada, naujam gyvenimui kuriantis, jis greit suprato, kad jį reikės ginti ne vien žodžiais, bet ir ginklu, nes apie kokią laisvę gali kalbėti, jei svetima armija šeimininkauja tavo žemėje. Ir ne tik armija: penktoji kolona dar ilgai galėjo šiepti dantis, jei nebūtų pajutusi, kad gaus grąžos. Taip pačiomis pirmosiomis Lietuvos nepriklausomybės dienomis prasidėjo Mečislovo – profesionalaus kario – gyvenimas. Kadangi į kariuomenę jis atėjo tik po mokyklos, tad, savaime suprantama, pirmiausia tapo eiliniu, kiek vėliau – skyrininku. Darbštų ir pareigingą vaikiną pastebėję vadai pasiūlė mokytis. Variantai du – karo akademija arba puskarininkių mokykla. Rinkis!
Šiandien, prisimindamas tas dienas, Mečislovas šypsosi. Jis jau tada pastebėjo, kad karininkai nors ir duoda įsakymus, kariuomenę valdo vis dėlto puskarininkiai. Jie kasdien yra su kariais, jie mato ir pažįsta kiekvieną iš jų, žino ir stipriąsias, ir silpnąsias jų savybes. Karininkai yra armijos protas, o kariai – kūnas. Kiek jis bus sveikas, pamaitintas, aprengtas, užgrūdintas ir parengtas kovai – puskarininkių duona. Ir Mečislovas pasirinko NATO puskarininkų mokyklą Vokietijoje. Kaip vėliau paaiškėjo, Ramštainas tapo jo ne tik karine mokykla, ten buvo ir gyvenimo, naujo, kitokio gyvenimo, mokykla. Jos pamokos nenuėjo veltui: kai po 20 metų atėjo laikas demobilizacijai (Lietuvoje jaunesnieji karo vadai tarnauja iki maždaug 36-40 metų), Mečislovas buvo tapęs Garbės sargybos kuopos seržantu majoru, kurio pareiga – užtikrinti sklandžią kasdienę šio unikalaus bemaž dviejų šimtų karių padalinio veiklą.
Klausiausi šio buvusio kariškio istorijos ir vis neapleido mintis, kad kažkas tame pasakojime ne taip: pernelyg intelektuali šneka žmogui, baigusiam tegu ir dvi, tačiau vis dėlto puskarininkų mokyklas. Netipiškas karo žmogui žodynas, pilnas gana retų istorijos, geografijos, netgi sociologijos bei šiuolaikinės vadybos terminų. Žurnalistiniame gyvenime teko nemažai bendrauti su kariškiais, niekad nieko panašaus nepastebėjau. Kai apie tai atvirai pasakiau Mečislovui, jis ėmė gardžiai juoktis. Jo manymu, mano bendrauta su sovietų laikų kariškiais, kurių ir parengimas, ir visos mokymo programos bei vėliau visa kasdienė veikla iš esmės skiriasi nuo to, ką turi NATO.
O konkrečiai jo atvejis ypatingas dar tuo, kad žmona – buvusi balerina, jam tapo pačiu autoritetingiausiu vadu po kultūros ir meno pasaulį. Ir ne tik vadu, bet ir jo... pramoginių šokių partnere. Žvelgiu į šį geraširdį dručkį (atsiprašau, Mečislovai, bet ūgis apie 1,9 m ir svoris, ko gero, apie 120 kg, tad kaip kitaip Jus vadinti?) ir bandau įsivaizduoti jį ant parketo šokantį valsą... Pasiusti gali – neišeina! O jis pritardamas linksi galva: šokau ir valsą, bet jis – ne mano stichija, o štai Lotynų Amerikos šokiai, ypač salsa – atgaiva ir kūnui, ir sielai. Taip paaiškėja, kad jiedu su žmona du kartus per savaitę skuba į Vilniaus karininkų Ramovę, kur kartu su kolegomis repetuoja pramoginius šokius, dalyvauja koncertuose ir netgi varžybose. Seržantas ir salsa... „O tempora, o mores“ (lot. O laikai, o papročiai), būtų atsidusęs Ciceronas ir koks nors buvusios Tarybinės armijos seržantas, pamatęs tokį vaizdelį – lietuvių kariai šoka Lotynų Amerikos šokius! Bet argi ne gražu?
Ir dar vienas štrichas Mečislovo portretui, atskleidžiantis šio žmogaus ir interesų ratą ir tai, kas formuoja jo ir mąstymą, ir visa kita, kas su tuo susiję. Jis – kolekcionierius. Ne brangakmenių, tam tiek kariškio, tiek ir sandėlio vedėjo algos būtų smarkiai per maža. Jo aistra – kariniai šalmai. Kaip čia ta proga neprisiminsi garsaus posakio apie kolekcionierius – kiekvienas kraustosi iš proto savaip.
O Mečislovas ir vėl šypsosi: tik diletantai gali manyti, kad visi šalmai vienodi, nes pagrindinė jų paskirtis – apsaugoti kario galvą. Tačiau ką reiškia apsaugoti? Gali sukurti šalmą, kurio neįveiks jokia lengvo šaunamojo ginklo kulka, tačiau jis žus nuo smūgio jėgos, kuri sutraiškys jo kaklo slankstelius. Daug metų karo mokslininkams prireikė iki buvo sukurti šalmai, padedantys nukreipti tiesioginio smūgio jėgą. Tų paieškų eiga akivaizdžiai matyti nagrinėjant tikrus šalmų pavyzdžius. Jų Mečislovas turi susirinkęs iš 15 Europos valstybių ir ateityje kartu su rėmėjais ketina surengti jų foto parodą, o kada nors parengti ir pačių šalmų ekspoziciją. Kolekciją po truputį pildo šalmai iš tų šalių, iš kurių juda ir kroviniai - Turkijos, Graikijos, Bulgarijos, Rumunijos. Mečislovas svajoja visų pirma surinkti NATO šalių kariuomenių šalmus. Tas sėkmingai ir vyksta.
Kas yra paprastas sandėlis žino visi, o muitinės sandėlis?
Tačiau kaip tokio įdomaus žmogaus gyvenime atsirado sandėlis? Tegu ir muitinės sandėlis, tačiau, kiek spėjau pastebėti, jis iš principo nelabai kuo skiriasi nuo kiekvienuose namuose esančios patalpos, kurioje sukraunami rečiau naudojami rakandai. Į ją ir užsukame tik ko nors prireikus, o leisti jame ištisas dienas...?
Nė nežinojau, kaip aš klydau! Pirmiausia anot Mečislovo, muitinės sandėlis yra gyvas organizmas. Jis kasdieną vis kitoks, nes kasdien vienos prekės atvyksta, kitos – išvyksta. Šis judėjimas negali vykti chaotiškai, nes bet kaip sukrovęs daiktus, prisidirbinsi problemų kai juos reikės išvežti. Be to, vieniems kroviniams būtinas tam tikras temperatūrinis režimas, kitiems – jokio skirtumo, vieniems reikia ypatingo atsargumo juos transportuojant, kitiems net ir gerai trinktelėjus nieko nenutiks. Pagaliau kai kuriems daiktams reikalinga (o kartais ir pavojinga) kitų medžiagų kaimynystė... Taigi sandėlis sandėliui nelygu, ne veltui logistikos moksle prekių sandėliavimui skiriamas ypatingas dėmesys.
Tačiau jei Mečislovui baigus karinę tarnybą kas nors būtų pasakęs, kad po kokių penkių metų jis taps muitinės sandėlio vedėju, jis būtų gardžiai nusijuokęs – jo planuose buvo tolimųjų reisų vairuotojo darbas. Ir į „Simatrą“ jis atėjo tuo tikslu, tačiau pagal šios įmonės taisykles iš pradžių dirbo garaže, vėliau logistikos skyriuje, sandėlyje ir tik po kelių mėnesių bandomojo laikotarpio išvažiavo į pirmąjį reisą. Šis darbas jam ir tiko, ir patiko, tačiau ne veltui sakoma, kad tolimųjų reisų vairuotojas – ne profesija, o labai specifinis gyvenimo būdas. Karinė tarnyba įpratino Mečislovą prie nuolatinio judėjimo, o vairuotojas dienų dienas sėdi. Kariuomenėje jis nuolat dirbo su žmonėmis, o čia – nuolat vienas. Pagaliau namie žmona ir du maži vaikai – sunku jiems be tėčio.
Įmonės vadovai suprato buvusio kario rūpestį ir pasiūlė darbą logistikos skyriuje, bet ir čia teko sėdėti, tik prie kompiuterio ir telefono. Užtat kai paaiškėjo, kad įmonėje bus kuriamas muitinės sandėlis ir jam norima patikėti jo vadovo pareigas, Mečislovas pasijuto, kaip mėgsta sakyti amerikiečiai, savo lėkštėje: jis vėl turi savo komandą, tegu ir nedidelę, užtat patikimą. Jos kiekvienas narys kaip ir kariuomenėje turi dvi specialybes, tad kam nors susirgus ar kur nors išvykus vienas kitą be problemų pavaduoja. Ir pats jis turi pavaduotoją, kuris jį bet kuriuo metu gali pakeisti, – ko daugiau benorėti?
Tad į darbą – kaip į šventę, bandau pajuokauti, bet Mečislovas, įtariu, apsimeta, kad tokių juokų nesupranta: jo nuomone darbas yra darbas, kartais fiziškai sunkus, kartais dėl ne visad protingų biurokratinių reikalavimų atrodantis ir beprasmis. Tačiau kai turi savas „žaidimo“ taisykles ir bendradarbiai bei kolegos joms pritaria, jis tampa kur kas malonesnis. Juolab kad skaitmeninės technologijos gerokai palengvino ir muitininkų, ir logistikos darbuotojų gyvenimą. Žinoma, problemų kartais kyla ir dabar, juk visados atsitinka nestandartinių situacijų, tačiau ir nagrinėjamos, ir sprendžiamos jos, anot Mečislovo, kur kas operatyviau ir paprasčiau. Tuo požiūriu įmonę kartais labai gelbsti prieš keletą metų suteiktas „Patikimo partnerio statusas“, nors tiesą pasakius, jis kartais gyvenimą ir apsunkina – darbuotojams užkraunama kur kas didesnė atsakomybė negu eiliniame sandėlyje. Juk teisė naudotis supaprastintomis muitinio tranzito procedūromis neatsiejama nuo pareigų tų procedūrų itin kruopščiai laikytis, o tinkamą sprendimą rasti nestandartinėse situacijose kartais tikrai nelengva. Ir čia buvusio kariškio patirtis praverčia: žmonių pažinimas, mokėjimas įtikinti, o kai reikia – ir pareikalauti. Ką gi, turbūt ne veltui apdairesni verslininkai atkakliai „medžioja“ baigusius karo tarnybą vyrus: jie drausmingi, atkaklūs, patikimi, nepaves nei tada, kai įmonė klesti, nei kai jai kas nors nesiseka. Jais galima pasitikėti.

Mečislovas Rynkevičius 370 699 62726 mrynkevicius@gmail.com